Kelionės per ekraną: kai pasaulis tampa prieinamas vienu paspaudimu

Prisimenu, kaip prieš kelerius metus stovėjau Luvre muziejuje, bandydama prasiskverbti pro minią žmonių prie Monalizos. Tą dieną supratau, kad šiuolaikinės kelionės dažnai labiau primena maratoną nei malonumą. O dabar, sėdėdama namuose su puodeliu arbatos, galiu ramiai apžiūrėti tą patį muziejų, sustoti prie bet kurio paveikslo ir praleisti tiek laiko, kiek noriu. Virtualūs turai nėra ateities fantazija – jie jau čia, ir jie kardinaliai keičia mūsų santykį su kelionėmis.

Technologijos, leidžiančios mums keliauti nesikeldami iš fotelio, atsirado ne vakar. Tačiau pandemija suteikė jiems neregėtą pagreitį. Muziejai, nacionaliniai parkai, istoriniai miestai – visi skubiai kūrė savo virtualias versijas. Ir štai kas įdomu: net kai pasaulis vėl atsivėrė, daugelis žmonių negrįžo prie senojo kelionių planavimo modelio. Kodėl? Nes suprato, kad virtualūs turai gali būti ne tik pakaitalas, bet ir vertinga priemonė pati savaime.

Virtualios kelionės anatomija: kas slypi už 360 laipsnių panoramos

Kai pirmą kartą išbandžiau tikrą 360 laipsnių turą, buvau skeptiška. Maniau, kad tai bus kažkas panašaus į paprastas nuotraukas, tik šiek tiek interaktyvesnes. Klydo. Geriausi virtualūs turai – tai kruopščiai sukurtos patirtys, kuriose sujungta fotografija, vaizdo įrašai, garsas, tekstinė informacija ir kartais net dirbtinis intelektas.

Techniškai tai veikia taip: specialios kameros fotografuoja erdvę iš visų kampų vienu metu. Vėliau šie vaizdai sujungiami į vientisą sferą, kurią galite tyrinėti bet kuria kryptimi. Pažangesnės sistemos leidžia ne tik žiūrėti aplinkui, bet ir judėti iš vieno taško į kitą, tarsi tikrai vaikščiotumėte po erdvę. Kai kuriose platformose galite net „paimti” objektus arba priartinti detales taip, kaip niekada negalėtumėte fizinėje erdvėje.

Pavyzdžiui, Britanijos muziejus savo virtualiuose turuose leidžia priartinti Rozetės akmenį taip, kad matytumėte kiekvieną hieroglifo įbrėžimą. Bandykite tai padaryti realiame muziejuje, kai už jūsų nugaros spaudžiasi dar dvidešimt žmonių. Arba paimkite Google Arts & Culture platformą – ji naudoja tokią aukštos raiškos fotografiją, kad galite pamatyti šepetėlio potėpius Van Gogo paveiksluose, kurių nepastebėtumėte net stovėdami prieš originalą.

Muziejų koridoriais be eilių ir bilietų

Muziejai buvo tarp pirmųjų, kurie rimtai investavo į virtualias patirtis, ir tam yra priežastis. Jie suvokė, kad daugelis žmonių niekada neturės galimybės fiziškai aplankyti jų salių – dėl atstumo, finansų, sveikatos ar kitų priežasčių. Virtualūs turai demokratizuoja meno prieinamumą būdu, kuris dar prieš dešimtmetį atrodė neįmanomas.

Pradėti galite nuo akivaizdžių kandidatų. Vatikano muziejai siūlo nuostabius virtualius turus po Siksto koplytėlę – galite gulėti ant sofos ir žiūrėti į Mikelandželo lubų freskas taip ilgai, kol neapims kaklo skausmas. Ermitažas Sankt Peterburge sukūrė tokius detalius turus, kad galite praleisti valandas tyrinėdami jo 365 sales. O Smithsonian institucija Vašingtone suteikia prieigą prie daugiau nei 150 milijonų objektų – nuo dinozaurų skeletų iki kosminių laivų.

Tačiau tikrasis atradimas slypi mažesniuose, specializuotuose muziejuose. Amsterdamo Van Gogo muziejus sukūrė virtualią parodą, kuri ne tik rodo paveikslus, bet ir pasakoja istorijas apie kiekvieno kūrinio kontekstą. Paryžiaus Orsė muziejus turi interaktyvų turą, kuris leidžia palyginti impresionistų darbus šalia vienas kito – kažką, ko negalėtumėte padaryti realioje erdvėje, kur kūriniai pakabinti skirtinguose kambariuose.

Praktinis patarimas: prieš planuodami fizinę kelionę į muziejų, pirmiausia apsilankykite jame virtualiai. Taip galėsite iš anksto nustatyti, kurias sales tikrai norite pamatyti, ir nesugaišti brangaus laiko orientuodamiesi vietoje. Aš tai darau visada – tai tarsi žvalgomoji misija prieš tikrąją ekspediciją.

Miestų gatvėmis be kojų nuovargio

Virtualūs miestų turai yra visai kitokia patirtis nei muziejų lankymas. Čia svarbu ne tik tai, ką matote, bet ir kaip jaučiate miesto atmosferą, jo ritmą, architektūros logiką. Geriausi virtualūs miestų turai tai supranta ir kuria ne tik vizualinę, bet ir emocinę kelionę.

Google Street View buvo pionierius šioje srityje, ir nors tai nėra klasikinis „turas”, ši priemonė išlieka neįtikėtinai naudinga. Galite vaikščioti Tokijo Shibuya rajono gatvėmis, pasukti į šalutinius skersgatvius, pamatyti, kaip atrodo kaimynystės, kuriose galvojate apsistoti. Tačiau dabar yra ir daug specializuotesnių platformų.

Praga, pavyzdžiui, sukūrė nuostabius interaktyvius turus po senamiestį su istoriniais pasakojimais kiekviename kampe. Galite „sustoti” prie bet kurio pastato ir išgirsti jo istoriją, pamatyti, kaip jis atrodė prieš šimtą metų. Edinburgas siūlo virtualius turus po požeminį miestą – tas dalis, kurios neprieinamos daugeliui turistų net fiziškai apsilankius.

Ypač vertingos yra tos platformos, kurios leidžia matyti miestus skirtingu paros metu. Vienas dalykas – matyti Paryžių dieną, visai kitas – pamatyti, kaip Eifelio bokštas spindi vakarinėje šviesoje. Kai kurios platformos net siūlo sezonines versijas – galite pamatyti Kioto vyšnių žydėjimą pavasarį arba Niujorko Centrinį parką rudenį.

Mano asmeninis atradimas buvo Venecijos virtualūs turai. Mieste, kur lengva pasiklysti (ir kur tai yra dalis žavesio), galėjimas iš anksto „išvaikščioti” maršrutus padėjo man realios kelionės metu rasti tas nuošalias vietas, kurias turistai dažnai praleidžia. Žinojau tiksliai, kuriuo tiltu pereiti, kuriuo kanalu pasukti, kad patekčiau į ramiausias miesto vietas.

Gamtos stebuklai jūsų svetainėje

Jei muziejai ir miestai yra akivaizdūs kandidatai virtualizacijai, tai gamtos objektai gali atrodyti keistas pasirinkimas. Argi gamtos esmė nėra būti joje fiziškai, jausti vėją, uostyti miško kvapus? Taip, bet virtualūs gamtos turai siūlo kažką, ko fizinė patirtis negali – prieinamumą ir perspektyvą.

Nacionaliniai parkai visame pasaulyje kuria virtualias patirtis, kurios leidžia pamatyti vietas, neprieinamas daugumai lankytojų. Yellowstone nacionalinis parkas JAV turi turus, kurie nuveda jus į geizerinius laukus iš paukščio skrydžio perspektyvos – vaizdai, kuriuos paprastai matytumėte tik iš sraigtasparnio. Australijos Didysis barjerinis rifas siūlo požeminius turus, kur galite „nardyti” tarp koralų be jokio nardymo pažymėjimo.

Islandijos ledynai, Afrikos savanų saulėlydžiai, Amazonės atogrąžų miškai – visa tai dabar prieinama per interaktyvius turus. Ir štai kas įdomu: kai kurie šie turai naudoja dronų nuotraukas ir vaizdo įrašus, suteikdami perspektyvas, kurias žmogus fiziškai niekada negalėtų patirti. Skraidyti virš Islandijos krioklių arba šliaužti pro Kenijos nacionalinio parko gyvūnų bandas – tai patirtys, kurios virtualiai gali būti net įspūdingesnės nei realybėje.

Praktiškai tai veikia taip: prieš planuodami žygį į nacionalinį parką, galite virtualiai apsilankyti ir pamatyti, kurie takai jums labiausiai tinka, kokios sąlygos jūsų laukia, ką tiksliai pamatysite. Tai ypač naudinga šeimoms su vaikais ar žmonėms su ribotu judėjimu – galite realistiškai įvertinti, ar konkretus maršrutas jums tinkamas.

Įrankiai ir platformos: kur pradėti savo virtualią odisėją

Virtualių turų pasaulis gali atrodyti pribloškiantis – platformų ir pasiūlymų yra šimtai. Leiskite pasidalinti tais, kuriuos pati naudoju ir kurie niekada neapvylė.

Google Arts & Culture yra mano pirmasis sustojimas beveik visada. Ši platforma bendradarbiauja su daugiau nei 2000 muziejų ir institucijų visame pasaulyje. Čia rasite ne tik virtualius turus, bet ir teminių parodų, istorijų, net žaidimų. Ypač patinka funkcija, kuri leidžia kurti savo kolekcijas – galite „surinkti” mėgstamus meno kūrinius iš skirtingų muziejų į vieną vietą.

AirPano yra absoliutus lyderis, kai kalbame apie gamtos ir miestų panoramas iš paukščio skrydžio. Jų 360 laipsnių vaizdo įrašai ir nuotraukos yra tokios aukštos kokybės, kad kartais užmirštu kvėpuoti. Ypač rekomenduoju jų Himalajų ir Islandijos kolekcijas.

YouVisit specializuojasi universitetuose ir miestuose, bet turi ir puikių muziejų turų. Tai, kas man patinka šioje platformoje – ji labai intuityvi, nereikia jokių specialių įgūdžių ar programinės įrangos.

Matterport technologija naudojama daugelyje profesionalių turų. Jei matote, kad turas sukurtas naudojant Matterport, žinote, kad kokybė bus aukščiausia. Ši technologija leidžia ne tik žiūrėti aplinkui, bet ir matyti erdvės planą, judėti tarp aukštų, net matuoti atstumus.

Daugelis muziejų ir parkų taip pat turi savo platformas. Verta tiesiogiai apsilankyti jų svetainėse – dažnai rasite turų, kurių nėra didžiosiose platformose. Pavyzdžiui, Louvre turi savo nuostabią virtualią platformą, kuri yra daug išsamesnė nei bet kas, ką rasite kitur.

Techniškai jums reikės tik interneto ryšio ir naršyklės. Tačiau patirtis bus daug geresnė, jei turėsite: didesnį ekraną (planšetė ar kompiuteris geriau nei telefonas), geras ausines (garsas yra svarbesnis, nei manote), ir galbūt VR akinius, jei norite visiško panardinimo. Tačiau pastarieji nėra būtini – dauguma turų puikiai veikia ir be jų.

Virtualių kelionių integracija į realų planavimą

Štai kur prasideda tikroji magija: kai suprantate, kad virtualūs turai nėra konkurentas realių kelionių, o jų papildymas. Aš išmokau naudoti juos trimis etapais – prieš kelionę, jos metu ir po jos.

Prieš kelionę virtualūs turai tampa jūsų asmenine žvalgomąja misija. Planuojate savaitę Romoje? Praleiskite vakarą virtualiai apsilankydami Vatikane, Koliziejuje, Panteonė. Pamatysite, kas jus labiausiai domina, kur norėsite praleisti daugiau laiko. Galėsite suplanuoti maršrutus logiškai, sujungdami netoliese esančius objektus. Aš taip sutaupau neįtikėtinai daug laiko ir energijos – nebereikia vietoje stovėti su žemėlapiu, bandant suprasti, kur eiti toliau.

Kelionės metu virtualūs turai gali būti jūsų gidas. Kai kurios platformos leidžia atsisiųsti turus naudoti neprisijungus – puiku, kai esate vietoje, bet nenorite naudoti duomenų. Galite patikrinti, ar teisingai supratote maršrutą, ar peržiūrėti, ką pamatysite kitame muziejaus kambaryje. Kartą Florencijoje, stovėdama Uffizi galerijoje, naudojau virtualų turą, kad sužinočiau, kuriame aukšte yra konkretus paveikslas, kurį norėjau pamatyti – sutaupiau pusvalandį klaidžiojimo.

Po kelionės virtualūs turai tampa jūsų atsiminimų atgaivinimo įrankiu. Norite prisiminti tą nuostabų vaizdą iš Santorini? Grįžkite į virtualų turą. Norite parodyti draugams, kur tiksliai buvote? Atverkite turą ir „nuveskite” juos ten. Tai taip pat puikus būdas pasidalinti patirtimi su tais, kurie negalėjo keliauti kartu.

Vienas netikėtas panaudojimas, kurį atradau: virtualūs turai kaip mokymosi priemonė vaikams. Prieš vesdama dukterėčią į gamtos muziejų, parodžiau jai virtualų turą. Ji jau žinojo, ko tikėtis, buvo susidomėjusi ir mūsų vizitas tapo daug prasmingesnė patirtimi. Dabar tai darome visada – virtualus „pasiruošimas” prieš tikrąją kelionę.

Kai ekranas tampa langu į pasaulį, kurio dar nematėte

Sėdžiu prie kompiuterio ir „vaikštau” po Maču Pikču. Saulė leidžiasi virš inkų griuvėsių, kalnai aplinkui įgauna violetinį atspalvį. Žinau, kad tai tik ekranas, tik pikseliai, tik kruopščiai sukurta iliuzija. Bet kažkas manyje vis tiek reaguoja – ta pati dalis, kuri sureaguotų, jei būčiau ten fiziškai. Galbūt ne taip intensyviai, galbūt be vėjo veide ir kalnų oro skonio, bet vis tiek – tai yra patirtis.

Virtualūs turai nėra tobulas realybės pakaitalas, ir niekada tokie nebus. Jie negali perteikti viso jutimų spektro, emocinės įtampos, kuri kyla stovint prieš kažką tikrai didingo. Bet jie gali kažką kitą – jie gali padaryti pasaulį prieinamą būdais, kurie anksčiau buvo neįsivaizduojami. Žmogus neįgaliuoju vežimėliu gali „užlipti” į Maču Pikču. Studentas iš mažo miestelio gali „aplankyti” Luvre. Sergantis vaikas gali „nardyti” Didžiajame barjeriniame rife.

Tai demokratizacija, bet ne tik prieigos prasme. Tai ir laiko demokratizacija – galite praleisti valandą Ermitaže vidurnaktį, kai jums patogiausia. Tai erdvės demokratizacija – galite „stovėti” centimetrus nuo Monalizos, kai realiame muziejuje būtumėte už apsauginės virvės. Tai žinių demokratizacija – geriausi virtualūs turai suteikia kontekstą, istoriją, paaiškinimus, kurių niekada negautumėte tiesiog vaikščiodami su gidu.

Aš vis dar keliauju fiziškai, kai tik galiu. Bet dabar kiekviena kelionė yra geriau suplanuota, labiau apgalvota, turtingesnė. O tarp kelionių, kai kasdienybė tampa per pilka, galiu bet kada atidaryti naršyklę ir nueiti kur nors toli. Galbūt tai nėra „tikra” kelionė tradicine prasme, bet tai yra kelionė – mintimis, smalsumu, noru pažinti. Ir galiausiai, argi ne tai ir yra kelionių esmė?