Kai ekranai tampa tikrovės langais

Prisimenu, kaip prieš dešimtmetį rytai prasidėdavo su kavos puodeliu ir šlamančiu laikraščiu. Tėvas skaitydavo antraštes garsiai, o mes visi kartu diskutuodavome apie pasaulio įvykius. Šiandien tas pats rytas atrodo visai kitaip – pirštai automatiškai slysta telefono ekranu dar neatsimerkus, o informacijos srautas užlieja sąmonę anksčiau nei spėjame pagalvoti, ko iš tiesų norime sužinoti. Virtualūs pranešimai tapo mūsų tikrovės dalimi, nepastebimai transformuodami ne tik tai, kaip gauname informaciją, bet ir tai, kaip ją suvokiame, įsimenate, net kaip mąstome.

Šis pokytis nėra vien technologinis – jis fundamentaliai keičia mūsų santykį su žiniomis ir tiesa. Tradicinės žiniasklaidos epochoje informacija ateidavo struktūruota, redaktorių atrinkta, su aiškiu autorystės ženklu. Dabar ji mus pasiekia fragmentais, dažnai be konteksto, per daugybę tarpininkų – algoritmų, kurie sprendžia, ką mes turėtume matyti, remiantis ne tuo, kas svarbu, o tuo, kas mus labiausiai užkabins.

Nuo vartų sargų prie algoritmų diktatūros

Žurnalistikos istorijoje ilgą laiką egzistavo vadinamieji „gatekeepers” – vartų sargai. Tai buvo redaktoriai, kurie rinkdavosi, kokios naujienos pasieks visuomenę. Sistema nebuvo tobula, turėjo savo šališkumų ir problemų, tačiau bent jau žinojome, kas kontroliuoja informacijos srautą. Buvo galima kritikuoti konkretų laikraštį, televizijos kanalą ar žurnalistą.

Dabar vartų sargai tapo nematomais. Algoritmai, kuriuos kuria programuotojai Silicio slėnyje, sprendžia, kokią informaciją mes pamatysime savo naujienų srautuose. Ir čia slypi paradoksas – turime prieigą prie didžiausio informacijos kiekio žmonijos istorijoje, tačiau mūsų informacinis horizontas gali būti siauresnis nei bet kada anksčiau.

Socialinių tinklų platformos veikia pagal paprastą principą: kuo ilgiau vartotojas praleidžia laiko jų aplinkoje, tuo daugiau pajamų iš reklamų. Todėl algoritmai mokomi ne informuoti, o žavėti, ne švietėti, o užkabinti. Jie analizuoja kiekvieną mūsų paspaudimą, kiekvieną sekundę, praleistą žiūrint į konkretų įrašą, ir kuria vis tikslesnius mūsų profilius. Rezultatas? Mes gauname ne tai, kas svarbu, o tai, kas sukelia emocijas – pyktį, baimę, susižavėjimą ar pasibjaurėjimą.

Kai tiesa tampa reliatyvi ir personalizuota

Vienas įdomiausių ir neramiausių šiuolaikinės informacijos vartojimo aspektų – mes vis dažniau gyvename skirtingose realybėse. Du žmonės, gyvenantys tame pačiame mieste, gali matyti visiškai skirtingas naujienas apie tuos pačius įvykius. Tai, ką aš matau savo Facebook srautoje apie klimato kaitą, gali kardinaliai skirtis nuo to, ką mato mano kaimynas.

Šis fenomenas, vadinamas „filtro burbulais” arba „aido kameromis”, kuria iliuziją, kad visi mąsto panašiai kaip mes. Algoritmai rodo mums turinį, su kuriuo greičiausiai sutinkame, nes tai didina įsitraukimą. Nesutinkančios nuomonės, alternatyvūs požiūriai, sudėtingi niuansai – visa tai filtruojama kaip „neįdomu” ar „neaktualu”.

Tradicinėje žiniasklaidoje, net jei laikraštis turėjo politinę liniją, vis tiek buvo priverstas bent minimaliai atspindėti skirtingas perspektyvas. Dabar kiekvienas iš mūsų gali gyventi savo informaciniame burbule, kur mūsų įsitikinimai nuolat sustiprinami, o priešingos nuomonės atrodo ne tik klaidingos, bet ir nesuprantamos.

Dirbtinio intelekto kuruotas turinys: nauja era ar distopija?

Jei manėte, kad algoritminė kuracija – tai galutinė informacijos vartojimo evoliucijos stadija, turiu jus nuvilti arba nudžiuginti, priklausomai nuo perspektyvos. Dirbtinis intelektas jau dabar ne tik renka ir rodo mums turinį, bet ir jį kuria. GPT modeliai rašo straipsnius, DALL-E generuoja vaizdus, deepfake technologijos kuria vaizdo įrašus, kuriuose žmonės sako dalykus, kurių niekada nesakė.

Kai kurie žiniasklaidos kanalai jau naudoja DI rašyti naujienas apie finansų rinkų rezultatus, sporto varžybas ar orų prognozes. Tai efektyvu, greita ir pigiau nei samdyti žurnalistus. Tačiau čia kyla fundamentalūs klausimai: kas atsako už DI sukurtą turinį? Kaip atpažinti, ar straipsnį parašė žmogus, ar mašina? Ar DI gali turėti žurnalistinę etiką?

Dar įdomesnė situacija su personalizuotu DI kuruojamu turiniu. Įsivaizduokite ateitį, kur kiekvienas žmogus gauna ne tik personalizuotą naujienų atranką, bet ir personalizuotą naujienų versiją. Tas pats įvykis gali būti aprašytas skirtingai, priklausomai nuo jūsų politinių pažiūrų, išsilavinimo lygio, emocinio stovio. DI gali pritaikyti kalbos stilių, sudėtingumo lygį, net faktų pateikimo būdą, kad maksimaliai atitiktų jūsų pasaulėžiūrą.

Ar tai reiškia, kad objektyvi tiesa tampa nebeįmanoma? Galbūt. O gal tiesa visada buvo subjektyvi, tik dabar tai tampa akivaizdžiau.

Greitis prieš gylį: kaip keičiasi mūsų smegenys

Neurologiniai tyrimai rodo, kad nuolatinis informacijos srautas fiziškai keičia mūsų smegenis. Kai esame įpratę prie trumpų, greitų informacijos porcijų, mūsų gebėjimas sutelkti dėmesį ilgesniam laikui silpnėja. Tai tarsi raumenys – jei jų nenaudoji, jie atrofuojasi.

Tradiciniai naujienų šaltiniai reikalavo kantrybės. Ilgas straipsnis, išsamus reportažas, knygos skyrius – visa tai treniruodavo mūsų gebėjimą giliai pasinėrti į temą, sekti sudėtingą argumentaciją, laikyti galvoje kontekstą. Virtualūs pranešimai veikia atvirkščiai – jie skatina paviršutiniškumą, greitą slinkimą, momentinį reagavimą.

Pastebėjote, kaip sunku tapo skaityti ilgus tekstus? Kaip akys automatiškai ieško antraščių, išskirtų frazių, trumpų pastraipų? Tai ne atsitiktinumas – tai mūsų smegenų adaptacija prie naujos informacinės aplinkos. Problema ta, kad sudėtingi dalykai – politika, mokslas, etika – negali būti suprasti per 280 simbolių ar 15 sekundžių vaizdo įrašą.

Praktiniai būdai atgauti kontrolę

Skamba pesimistiškai, tiesa? Bet ne viskas prarasta. Yra konkretūs būdai, kaip galime atgauti kontrolę virš savo informacijos vartojimo ir apsisaugoti nuo blogiausių algoritminio turinio kuriacijos pasekmių.

Pirma, sąmoningai diversifikuokite savo informacijos šaltinius. Tai reiškia ne tik sekti skirtingų politinių pažiūrų žiniasklaidos kanalus, bet ir aktyviai ieškoti perspektyvų, su kuriomis nesutinkate. Taip, tai nemalonu – skaityti nuomones, kurios prieštarauja jūsų įsitikinimams. Bet būtent tai ir laužo filtro burbulą.

Antra, nustatykite aiškias ribas virtualių pranešimų vartojimui. Pavyzdžiui, pirmąją valandą po pabudimo ir paskutinę prieš miegą – jokių naujienų srautų. Tai leidžia smegenims funkcionuoti be nuolatinio informacinio triukšmo. Kai kurie žmonės praktikuoja „naujienų dietas” – sąmoningai atsiriboja nuo naujienų savaitei ar net mėnesiui. Rezultatai dažnai stebina – pasirodo, kad pasaulis nesugriuvo, o jūsų psichologinė būklė pagerėjo.

Trečia, mokykitės atpažinti algoritmiškai kuruotą turinį. Klauskite savęs: kodėl aš matau būtent šį pranešimą? Kas nori, kad aš jį pamatyčiau ir kodėl? Kokią emociją jis siekia sukelti? Šis kritinis mąstymas veikia kaip imunitetą prieš manipuliaciją.

Ketvirta, grįžkite prie gilaus skaitymo praktikos. Pasirinkite bent vieną ilgą straipsnį ar knygos skyrių per savaitę ir skaitykite be jokių nutraukimų – be telefono, be pranešimų, be daugiafunkciškumo. Tai treniruoja smegenų gebėjimą sutelkti dėmesį ir giliai apmąstyti sudėtingas idėjas.

Penkta, mokykitės medijų raštingumo. Suprasdami, kaip veikia algoritmai, kaip kuriamos deepfake technologijos, kaip atpažinti dezinformaciją, tampate mažiau pažeidžiami. Yra puikių nemokamų kursų internete apie medijų raštingumą ir kritinį mąstymą.

Žurnalistikos ateitis: ar ji dar egzistuos?

Tradicinė žurnalistika išgyvena egzistencinę krizę. Laikraščių tiražai krenta, žmonės nenori mokėti už turinį, o reklamos pajamos migruoja į technologijų gigantus. Tuo pačiu metu kokybiškas žurnalistinis darbas – tyrimai, faktų tikrinimas, šaltinių patvirtinimas – reikalauja laiko ir pinigų.

Kai kurie optimistai tiki, kad žmonės galiausiai supras kokybės vertę ir bus pasirengę mokėti už patikimą žurnalistiką. Jau dabar matome prenumeratų modelio atgimimą – The New York Times, The Guardian, net kai kurie lietuviški leidiniai sėkmingai vystosi šiuo keliu. Tačiau tai veikia tik elitiniams leidiniams su stipria reputacija.

Kiti mano, kad ateitis priklauso hibridiniams modeliams, kur DI atlieka rutininį darbą – renka duomenis, generuoja pirminius tekstus – o žmonės žurnalistai sutelkia dėmesį į analitiką, interpretaciją, etines dilemas. Tai galėtų padidinti efektyvumą, tačiau kelia klausimą: ar DI pagalba nepakeis pačios žurnalistikos esmės?

Dar viena perspektyva – decentralizuota žurnalistika, kur nepriklausomi kūrėjai, blogeriai, podkasteriai užpildo spragą, kurią paliko tradicinė žiniasklaida. Problema ta, kad be redaktorių ir faktų tikrintojų, kokybės kontrolė tampa sudėtinga. Kas atskiria rimtą nepriklausomą žurnalistiką nuo propagandos ar dezinformacijos?

Kai informacija tampa ginklu ir gynyba

Gyvename laikais, kai informacija yra ir ginklas, ir gynyba. Dezinformacijos kampanijos gali pakeisti rinkimų rezultatus, sukelti socialinius neramumus, net paskatinti smurtą. Tuo pačiu metu prieiga prie patikimos informacijos gali gelbėti gyvybes – kaip matėme pandemijos metu, kai teisingas supratimas apie viruso plitimą ir vakcinas buvo kritiškai svarbus.

Virtualūs pranešimai šiame kontekste yra dviprasmiški. Viena vertus, jie leidžia informacijai pasiekti žmones greičiau nei bet kada anksčiau. Kita vertus, ta pati greitis ir lengvumas reiškia, kad dezinformacija plinta lygiai taip pat efektyviai kaip ir tiesa – o kartais net efektyviau, nes melas dažnai būna įdomesnis ir emociškai stipresnis.

Vyriausybės ir technologijų kompanijos kovoja su šia problema skirtingais būdais. Vieni siūlo griežtesnę turinio moderaciją, kiti – faktų tikrinimo sistemas, treti – skaidresnį algoritmų veikimą. Tačiau kiekvienas sprendimas kelia naujų klausimų: kas sprendžia, kas yra tiesa? Ar turinio moderacija netampa cenzūra? Kaip apsaugoti žodžio laisvę, kartu kovojant su dezinformacija?

Nėra paprastų atsakymų. Bet viena aišku – individualus kritinis mąstymas tampa svarbesnis nei bet kada. Negalime pasikliauti nei algoritmais, nei vyriausybėmis, nei net tradicinėmis institucijomis, kad jos už mus atskirtų tiesą nuo melo. Turime išmokti tai daryti patys.

Tarp nostalgijos ir ateities: naujas informacinis raštingumas

Lengva idealizuoti praeitį – tuos laikus, kai naujienos ateidavo kartą per dieną, kai turėjome laiko apmąstyti informaciją prieš reaguodami, kai tiesa atrodė aiškesnė. Bet grįžti atgal nei įmanoma, nei pageidautina. Virtualūs pranešimai ir dirbtinio intelekto kuruotas turinys nėra laikinas reiškinys – tai mūsų nauja realybė.

Klausimas nėra, kaip sustabdyti šią transformaciją, o kaip išmokti joje gyventi išlaikant sveiko proto ir kritinio mąstymo gebėjimus. Tai reikalauja naujo tipo raštingumo – ne tik gebėjimo skaityti ir rašyti, bet ir suprasti, kaip veikia algoritmai, kaip atpažinti manipuliaciją, kaip valdyti savo dėmesį informacijos pertekliaus amžiuje.

Švietimo sistemos turi prisitaikyti. Vaikams reikia mokyti ne tik matematikos ir kalbų, bet ir medijų raštingumo, kritinio mąstymo, skaitmeninės higienos. Kaip atpažinti patikimus šaltinius? Kaip tikrinti faktus? Kaip suprasti, kada esi manipuliuojamas? Kaip apsisaugoti nuo informacinio perpildymo? Tai turėtų būti pagrindinis šiuolaikinio išsilavinimo komponentas.

Tuo pačiu metu turime pripažinti, kad technologijos nėra neutralios. Algoritmai, kurie formuoja mūsų informacinę aplinką, atspindi jų kūrėjų vertybes ir prioritetus. Jei norime, kad ši aplinka tarnautų visuomenės gerovei, o ne tik akcininkų pelnui, reikia reikalauti skaidrumo, atskaitomybės ir reguliavimo. Tai politinis klausimas, ne tik technologinis.

Galbūt ateityje išmoksime suderinti gerąsias abiejų pasaulių puses – tradicinės žurnalistikos standartus su skaitmeninių technologijų galimybėmis. Įsivaizduokite sistemą, kur DI padeda žurnalistams rasti modelius dideliuose duomenų kiekiuose, bet galutinį sprendimą priima žmogus. Kur algoritmai siūlo įvairius perspektyvas, o ne tik tas, kurios sustiprina mūsų išankstinius įsitikinimus. Kur turime prieigą prie begalinio informacijos kiekio, bet taip pat turime įrankius ją filtruoti ir suprasti.

Tai nėra utopija – tai pasirinkimas, kurį galime padaryti kaip visuomenė. Virtualūs pranešimai pakeitė informacijos vartojimą negrįžtamai, bet mes vis dar galime formuoti, kaip ta kaita atrodys. Ar leisime, kad algoritmai mus pavers pasyviais informacijos vartotojais, gyvenančiais atskiruose burbulais? Ar išmoksime naudoti šias technologijas kaip įrankius, kurie praplečia, o ne susiaurina mūsų supratimą apie pasaulį?

Atsakymas priklauso nuo mūsų visų – kaip individų, kurie priima kasdienius sprendimus apie savo informacijos vartojimą, ir kaip visuomenės, kuri formuoja taisykles ir normas šiai naujai realybei. Nostalgija praeitimi yra suprantama, bet neproduktivi. Geriau investuoti energiją į tai, kad sukurtume ateitį, kurioje technologijos tarnauja žmonijai, o ne atvirkščiai.